Plazminių ląstelių leukemija (PCL)

Plazminių ląstelių leukemija (PPL) yra retas sutrikimas, pasireiškiantis visose rasėse ir visose geografinėse vietose. Pacientai gali pateikti įvairių požymių ir simptomų, dažnai pastebimų daugybinėse mielomose. Naudojant naujus gydymo būdus siekiama pagerinti labai blogą ligos prognozę ir dėl žemos bendros išlikimas norma.

Kas yra plazmos ląstelių leukemija?

Plazminių ląstelių leukemija yra daugybinės mielomos forma būdingas didelis periferiniame kraujyje cirkuliuojančių degeneruotų plazmos ląstelių kiekis. PCL yra laikoma plazmos ląstelių diskrazija, genetiniu sutrikimu, susijusiu su piktybinių plazmos ląstelių monokloniniu per dauginimu. Paprastai jis yra susijęs su tokiomis ląstelėmis kaip B limfocitai, kurie išskiria mielomos baltymus ar fragmentus į kraują. Ši nenormali mielomos imunoglobulinų gamyba gali sukelti rimtų sveikatos problemų ir beveik visais atvejais sukelti mirtį. Tiesą sakant, PCL laikoma viena agresyviausių diskrazijų (1).

Pirminis ir antrinis PCL

PGL gali pasireikšti kaip pirminis ar antrinis, o tarp patologijų yra keletas akivaizdžių skirtumų. Pirminis PGL pasireiškia pacientams, kurie niekada nėra patyrę jokio ankstesnio tipo diskrazijos. Pacientams kaulų čiulpuose yra didelė cirkuliuojančių kloninių plazmos ląstelių koncentracija, kuri, be kitų simptomų, gali skatinti kaulų sunaikinimą, anemiją ir inkstų nepakankamumą. Daugumai pacientų taip pat pasireiškia periferinės neuropatijos ir hiperkalcemija.
Jei PGL pasireiškia pacientui, kuriam anksčiau buvo išsėtinė mieloma, tai laikoma antrine. Dėl daugybės terapijų, taikomų daugybinei mielomai gydyti, patobulinimo, daugelis pacientų gyvena pakankamai ilgai, kad išsivystytų antrinė PGL. Daugeliu atvejų antrinė PCL reiškia galutinę ligos fazę.

Kas sukelia PCL?

CL sukelia daugybė genetinių anomalijų, įskaitant 13 chromosomos ištrynimą ir dėl to įvykusią 13. monosomiją. Kiti įvykiai, tokie kaip mutacijos ir translokacijos, gali išprovokuoti išsiskleidžiantis baltymas kuris veda prie degeneruotų plazmos ląstelių sintezės. Normalaus p53 veikimo pokyčiai, kuris veikia kaip naviko slopintuvas, taip pat dažnai buvo nustatyta pacientams, sergantiems PGL. Daugelis pacientų taip pat turi 1 chromosomos mutacijas.

Atgrasanti ateitis

Deja, tradiciniai diagnozavimo metodai, naudojami norint nustatyti, ar pacientui vystosi PGL, yra skausmingi ir invaziniai. Kaulų čiulpų aspiracija, biopsija ir citometrija yra vieni iš dažniausiai naudojamų metodų. Tai reiškia, kad ankstyva diagnozė dažnai yra sudėtinga, o tai turi įtakos terapijos, kurios metu daugiausia dėmesio skiriama organų komplikacijų atstatymui ar prevencijai, siekiant pratęsti išgyvenamumą, veiksmingumui.

Nepaisant mažo sėkmės lygio, chemoterapija vis dar yra plačiai naudojamas PCL gydymas. Tačiau kai kurie nauji agentai parodė geresnius rezultatus. Įvairūs pacientai buvo gydomi proteasomų inhibitoriais, tokiais kaip bortezomibas, veikiantis arba blokuojantis dalį ląstelės gyvavimo ciklo ir sukeliantis apoptozę. Imunomoduliatorių skyrimas pasirodė kaip dar viena alternatyvi terapija, tačiau, nepaisant jo veiksmingumo kaulų čiulpuose, vis tiek kyla abejonių. Kai kuriems talidomidu gydomiems pacientams taip pat pagerėjo kai kurie požymiai ir simptomai, susiję su ekstrameduline patologijos būkle. Be to, įrodyta, kad kaulų čiulpų kamieninių ląstelių terapija prailgina bendrą išgyvenamumą, todėl tapo plačiai taikoma kaip neatsiejama terapija.

Nepaisant to, akivaizdu, kad esami metodai nepadarė pakankamai esminių pokyčių, kad radikaliai pagerėtų PGL sergančių pacientų gyvenimo kokybė. Ligą sunku išnaikinti. Vis dar nežinoma, ar artimiausioje ateityje atsiras daugiau mokamų terapijų, galinčių pagerinti blogą prognozę pacientams, turintiems šį genetinį sutrikimą.

šaltinis:

1. Fernández de Larrea C, et al. PLAZMO Ląstelių LEUKEMIJA. Tarptautinės mielomos darbo grupės (IMWG) sutarimas dėl diagnostikos reikalavimų, atsako kriterijų ir gydymo rekomendacijų. Leukemija. Autoriaus rankraštis; prieinama PMC 2014 m. liepos 28 d. Paskelbta galutine redaguota forma: Leukemija. 2013 m. Balandis; 27 (4): 780–791. Paskelbta internete 2012 m. Lapkričio 21 d. Doi: [10.1038 / leu.2012.336]
2. Dos Santos VM, et al. Išsėtinė mieloma ir antrinė plazmos ląstelių leukemija. Rom J Morphol Embryol. 2016; 57 (2 priedai): 837-839.
3. „Tiedemann RE“, et al. Genetinės aberacijos ir išgyvenamumas kraujo plazmos ląstelių leukemijoje. Leukemija. Autoriaus rankraštis; prieinama PMC 2014 sausio 16 d.
   Paskelbta galutine redaguota forma: Leukemija. 2008 gegužė; 22 (5): 1044–1052. Paskelbta internete 2008 m. Sausio 24 d. Doi: [10.1038 / leu.2008.4]
4. Lionetti M, et al. Molekulinis TP53 mutacijų spektras plazmos ląstelių diskrazijose pagal naujos kartos sekvenavimą: Italijos kohortos tyrimas ir literatūros apžvalga. Oncotarget. 2016 m. Balandžio 19 d .; 7 (16): 21353–21361. Paskelbta internete 2016 m. Vasario 8 d. Doi: [10.18632 / oncotarget.7241]
5. Albarracín F, Fonseca R. Plazminių ląstelių leukemija. Kraujo kun. Autoriaus rankraštis; prieinama PMC 2014 m. sausio 30 d. Paskelbta galutine redaguota forma: Blood Rev. 2011 May; 25 (3): 107–112. Paskelbta internete 2011 m. Vasario 3 d. Doi: [10.1016 / j.blre.2011.01.005]
6. „Musto P“, et al. Bortezomibo veiksmingumas ir saugumas pacientams, sergantiems plazmos ląstelių leukemija. Vėžys. 2007 m. Birželio 1 d .; 109 (11): 2285-90.
7. Sher T, et al. Plazminių ląstelių leukemija ir kiti agresyvūs plazmos ląstelių piktybiniai navikai. Br J Haematol. Autoriaus rankraštis; prieinama PMC 2014 m. birželio 4 d. Paskelbta galutine redaguota forma: Br J Haematol. 2010 rugpjūtis; 150 (4): 418–427. doi: [10.1111 / j.1365-2141.2010.08157.x]
8. Jelinek T, Kryukov F, Rihova L, Hajek R. Plazminių ląstelių leukemija: nuo biologijos iki gydymo. Eur J Haematol. 2015 m. Liepa; 95 (1): 16–26. doi: 10.1111 / ejh.12533. „Epub 2015“ kovo 16 d.